The visit to Israel March 2009

Jausmingi kraštiečių susitikimai tolimoje Izraelio žemėje (komentarai - 0)
Autorius: Antanas Žilinskas / „Santaka"
(2009 04 21)


Ieškodami savo giminės šaknų, į Vilkaviškio rajoną atvyksta vis daugiau užsieniečių, kažkada čia gyvenusių įvairių tautų (lenkų, vokiečių, rusų, totorių, žydų) palikuonių. Domėjimasis savo krašto istorija ir mus nuveda į tolimas šalis. Misija Vilkaviškyje Prieš porą metų per internetą užsimezgė Vilkaviškio krašto muziejininkų ir Izraelyje gyvenančio Ralpho Salingerio draugystė. Jis į Vilkaviškį ieškoti giminės šaknų atvyko su savo bendražygiu Wayne Frankeliu. „Lietuva - tai ištisas žydų tautos kapinynas. Čia ilsisi nuo XVI amžiaus gyvenusių mūsų tautiečių palaikai. Antrojo pasaulinio karo metais Lietuvoje holokausto aukomis tapo 95 procentai mūsų tautos dukrų ir sūnų", - sakė svečiai. Šie savo giminių pėdsakų ieškantys „žydų tautos pasiuntiniai" (taip juos įvardijo vienas garbaus amžiaus vilkaviškietis) lankėsi turėdami misiją užfiksuoti nuotraukose Vilkaviškyje išlikusių žydų kapinių antkapinių paminklų įrašus. Sunkiai įskaitomus tekstus Ralphas ir Wayne iššifravo originaliu būdu. Jie ištepdavo raides skutimosi pasta, po to lentele nuvalydavo paviršių, ir iškaltos raidės paminkluose tapdavo lengvai įskaitomos. 2007 metais abu tyrinėtojai iššifravo 250 įrašų. R. Salingeris šiuos tekstus išvertė į anglų kalbą ir paskelbė savo sukurtame interneto puslapyje www.jewishvilkaviskis.org. Izraelyje, deja, dar vis sklando stereotipinis mitas, kad Lietuvoje žydai nemėgstami. Mūsų svečiai iš Izraelio ir JAV džiaugėsi geranoriška rajono vadovų pagalba. Mero A. Bagušinsko dėka kapinės buvo gražiai sutvarkytos, iškirsti menkaverčiai krūmai, nušienauta teritorija. Tuo metu iš Paryžiaus aplankyti savo artimųjų kapų atvykę Prancūzijos žydai sakė: „Dar niekur Europoje nematėme taip gražiai sutvarkytų kitataučių kapinių." Už jų sutvarkymą ir priežiūrą merui bei Krašto muziejui padėką pareiškė Lietuvos ambasadorė Izraelyje. Didžiausias įvertinimas 2008 metais Ralphas Salingeris atvyko vienas ir užfiksavo įrašus tų paminklų, kurie buvo nugriuvę ir slėpė įrašus. Jis didžiai nustebo viename iš atverstų paminklų perskaitęs Salingerio pavardę. Tai buvo reikšmingiausias viso triūso įvertinimas. Šifruodamas įrašus, versdamas juos į anglų kalbą, R. Salingeris nustatė palaidojimo datas (žydų ir katalikų metų skaičiavimas skiriasi). Šio tyrinėtojo dėka dešimtys Izraelyje ir kitose šalyse gyvenančių žydų atrado savo tėvų, senelių ir prosenelių žemę - Lietuvą bei jos mažą miestelį - Vilkaviškį. Mūsų susitikimų metu R. Salingeris kalbėjo, kad Vilkaviškyje jį nustebino tai, jog vieno iš žydiškiausių XVIII-XX a. pirmosios pusės miesto gyventojų palikuonys - XXI amžiaus lietuviai - nežino, kad gyvena mieste, kuriame net 70 procentų gyventojų sudarė žydai. Reikia pamatyti, kaip suspindi tautiečių kapines aplankančių žydų palikuonių akys, kaip iš jaudulio plaka tėvų žemę išvydusiųjų širdys. Wayne Frankelis, atvykęs iš Bostono (JAV), stovėjo aikštelėje ir verkė suradęs vietą, kur gyveno jo seneliai ir tėvai. Apsilankančiųjų dėka muziejus praturtėjo retomis prieškario laikų nuotraukomis, įdomiais prisiminimais. „Jeigu norite daugiau sužinoti apie Vilkaviškį, atvykite į Izraelį ", - išvykdamas į savo tėvynę pakvietė vilkaviškiečius Ralphas Salingeris. Šį pavasarį mes, keturi lietuviai iš Vilkaviškio ir Marijampolės, leidomės į neįprastą kelionę. Sutiko kaip gimines Išvykdamas į Izraelį, sau kėliau tris uždavinius: susitikti su Vilkaviškyje gyvenusių žydų palikuonimis, šios šalies muziejuose rinkti medžiagą apie Vilkaviškį, pakeliauti vietomis, kuriomis vaikščiojo Kristus ir jo mokiniai. Kelionė skyrėsi nuo turistinių firmų organizuojamų ekskursijų. Mes gyvenome išeivių iš Vilkaviškio šeimose. Jie mums surado geriausius gidus, vienaip ar kitaip susijusius su Vilkaviškiu, po žymiąsias vietas vežiojo savo asmeniniu transportu. Be to, mes turėjome gyventi ir kibuce, pasak Ralpho, - žydų „kolchoze". Skrydis Vilnius-Ryga-Tel-Avivas neprailgo, nors truko 6 valandas. Ben Guriono aerouostas Izraelyje nustebino savo didumu ir keleivių gausa bei nuolatine patikra. Mus įspėjo, kad rankiniame bagaže nesivežtume jokių skysčių, nenustebtume išgirdę neįprastus aerouosto darbuotojų klausimus. Bendravome anglų ir rusų kalbomis. Laukimo salėje mus pasitiko Efimas ir Klara Pustopeckiai. Efimo tėvas Šmarijahu Pustopeckis - tikras vilkaviškietis. 1941 m. birželio 14 d. jis kartu su dar septyniais Vilkaviškio žydais buvo išvežtas į Sibirą. Ten 1951 metais gimė jo sūnus Efimas. Senojo Pustapeckio tėvai, dėdė Maksas - žymus knygų leidėjas - ir kiti giminaičiai žuvo holokausto metais (sušaudyti Baltrušių kaime prie Pilviškių). Tipiška istorija Efimo ir Klaros Pustopeckių šeimos likimas - tipiška Tarybų Sąjungos žydų istorija. Efimas mokslus baigė Vilniuje, tarnavo sovietinėje kariuomenėje, o 1974 metais kartu su tėvu išvyko į Izraelį. Šiuo metu yra pensininkas. Žmona Klara - Moldovos žydė, dirba vaikų darželyje auklėtoja. Šeimoje kalbama trimis kalbomis: rusiškai, žydiškai, angliškai. Efimas nelanko sinagogos, skeptiškai žvelgia į žydų ortodoksus, valgo įvairų maistą. Mėgsta keliauti. Lietuvoje turi daug draugų, keletą kartų lankėsi tėvo gimtinėje. Šeimoje užaugo du sūnūs. Vyresnysis - džiazo muzikantas, jo draugė - dainininkė. Vyriškis turi savo įrašų studiją, su džiazo orkestru yra koncertavęs Kaune. Jaunylis nesiekė mokslų, dirba ir visą laisvalaikį skiria žirgams. „Kokia jaunimo situacija Lietuvoje? Ar jis kelia daug rūpesčių?" - klausė Efimas. Jis teigia, jog Izraelio moksleiviai yra labai triukšmingi, ginantys savo teises, konfliktuojantys su tėvais ir mokytojais. Efimas papasakojo ir vieną nutikimą savo šeimoje. Kai jaunylis sulaukė trylikos metų, pagal žydų papročius jis buvo įvesdintas į sinagogą ir tapo visaverčiu vyru. Bet sūnaus savarankiškumas sukėlė ir rūpesčių. Kartą ginčo metu šiaip jau ramus ir santūrus tėvas sudavė savo trylikamečiam sūnui per veidą. Po konflikto tėvai išėjo į svečius. Ir kaip nustebo Efimas, kai į draugų buto duris pasibeldė policininkai. Tėvui surakino rankas ir jam teko parą pasėdėti areštinėje. Taip sūnus gynė savo teises.
 
(Bus tęsinys)Nuotr.: Ralphas Salingeris - Vilkaviškio „ambasadorius" Izraelio žemėje - ir Antanas Žilinskas.

Autorius: Antanas Žilinskas / „Santaka"
(2009 04 23)
Jausmingi kraštiečių susitikimai tolimoje Izraelio žemėje
(Tęsinys. Pradžia)

Kovas - kaip liepa
Visą naktį skridę ir pavargę, mes vis dėlto svetingame Klaros ir Efimo Pustopeckių bute neužmigome. Kiek pailsėję ir papusryčiavę išvykome į ekskursiją apžiūrėti Aškelono kurorto prie Viduržemio jūros.
Pakelėse ten auga laukiniai apelsinai, palmės kelia savo žalias viršūnes, pievos nuklotos žiedų kilimu.
Aškelonas - miestas-kurortas, kurį kartais pasiekdavo viena kita iš Gazos paleista arabų raketa. Gatvėse, stotyse daug kareivių, vaikinų ir merginų su ginklais. Einant į parduotuvę ar autobusų stotį, patikrinamas bagažas, o kūnas apieškomas metalo ieškikliais.
Prie Viduržemio jūros kovo viduryje - saulėta, kur neužpučia vėjas - karšta, vandens temperatūra tokia kaip pas mus Palangoje liepos mėnesį. Pajūryje saulės spinduliais džiaugėsi keletas įdegusių merginų. Jūroje kojas pamirkėme tik mes, atskridę iš sniegu padengtos Lietuvos. Klara sakė, kad jie maudytis eina tik tada, kai vanduo būna šiltut šiltutėlis kaip vonioje.
Ragaujame skanios rytietiškos kavos ir grįžtame į Rehovotą (priemiestis netoli Tel Avivo), kur mūsų laukia iš vakaro paruošti Klaros pietūs.

Virtuvės įvairenybės
Izraelio virtuvė - nepaprastai įvairi. Juk čia gyvena daugybės šalių žydai iš buvusios TSRS, Azijos, Afrikos, Pietų Amerikos. Klara paruošė moldaviškus pietus: barščius, pyragėlius su mėsa, ryžiais įdarytas paprikas, daug salotų, šviežių vaisių ir, žinoma, humuso, dažomo su pita (duonos paplotėliu).
Humusą valgėme kasdien. Klara pasiūlė jo receptą: išmirkyti ir išvirti lęšių pupeles, jas sutrinti, įdėti sezamo pastos, česnakų, petražolių, druskos ir viską išplakti. Gauta tyrė patiekiama lėkštėje, viduryje į įdubimą įpylus alyvuogių aliejaus. Dažoma ir valgoma iš vieno indo.

Tremtinio namuose
Baigiant pietauti suskambo telefonas. Mūsų jau ieškojo lietuviškos kalbos išsiilgęs tikras vilkaviškietis - 95 metų Efimo tėvas. Pasak sūnaus, senolis svečių iš Vilkaviškio laukė nuo tos dienos, kai tik sužinojo, jog ketiname atvykti. O tai buvo spalį.
Senasis Pustopeckis gyvena vienas netoli sūnaus ir anūko namų. Vos atidarius duris, pasitiko aukštas, tvirtas vyriškis ir gražia lietuviška kalba pakvietė pagal seną paprotį pasivaišinti duona ir druska. Stalą puošė vaisiai, saldumynai ir šampanas.
Susipažinę apsikeitėme dovanomis. Š. Pustopeckis didžiuodamasis ištiesė iš Lietuvos ambasados Izraelyje gautą laišką, kad jam sugrąžinta Lietuvos pilietybė. Netrukus bus įteiktas lietuviškas pasas. „Reikėjo laukti 68-erius metus, kad man grąžintų pilietybę. Turbūt nedaug kas sulaukė tokios dienos", - šmaikštavo senolis.
Sibiro tremtiniui, Lietuvos vardą branginančiam ir širdyje ją visuomet nešiojusiam vienam seniausių vilkaviškiečių mero A. Bagušinsko vardu įteikiau Vilkaviškio savivaldybės ženklą, senojo ir šiuolaikinio Vilkaviškio vaizdų albumus, suvenyrinį Vilkaviškio kepyklos „Savas" naminės juodos duonos kepalėlį. Senolis jį glostė ir ragavo. Atgimė daugybė jaunystės dienų prisiminimų.

Algio Vaškevičiaus nuotr.: Krašto muziejaus išleistoje knygoje „Vilkaviškio krašto 1918- 1923 metų Lietuvos kariuomenės savanorių vardynas", kurią atvežė A. Žilinskas, Š. Pustopeckis (kairėje) rado savo pažįstamų žmonių veidų